Prisimenate, kaip mamos kasdieniniai apželdinimo darbai lauke jums atrodydavo juokingi? O jeigu jums liepdavo išravėti gėlyno kampą, tai ilgiausiai atsikalbinėdavote bei įrodinėdavote, kodėl jums nereikia šio darbo dirbti? Tikrai nemanėte, kad kada nors gyvenime ateis ta diena, kai niekieno neverčiama, savo noru pati kibsite į tokius darbus, bet štai ir jūs: stovinti sodo reikmenų parduotuvėje su pilnu pirkinių krepšiu sėklų, kauptukų ir trąšų.
Mama dievino apželdinimo darbus
Iš tiesų tie matyti apželdinimo darbai jums turėtų būti labai gerai pažįstami iš prisiminimų. Juk mama taip juos mėgdavo. Tikriausiai jūs gimėte jai jau spėjus perkopti į trečiąją dešimtmetį. Kaip dabar sakoma – dvidešimt kelių. Ir tuomet jūs paaugote, o paskui jai suėjo 30 ir pradėjo itin rūpėti augalai lauke. Ji su didžiausiu užsidegimu sodindavo gvazdikus, pelargonijas ir broliukus, o jūs bijodavote tomis gėlėmis grožėtis. Jeigu tik ilgiau pastovėdavote prie želdinių, o dar, neduok dieve, pasakydavote, kad kažkuris krūmokšnis jums gražus, tuojau jums už tai pasiūlydavo prisidėti prie grožio puoselėjimo bei kažką padaryti pačiai.